Fotografijos darbų paroda „Pakelk akis į dangų“

Nuotrauka – ne vien sustabdyta akimirka. Tai įspūdis, pojūtis, paslapties įprasminimas…

Fotografuoti dangų kilo mintis prieš trejus metus, kai tik pradėjau anksti rytais važinėti dviračiu. Teka saulė ar dargana, krapnoja lietutis – dangus vis kitoks. Dangų fotografavau visur: Lietuvoje, Austrijoje, Gruzijoje ar Anglijoje.

Vartydama nuotraukas, dažnai išgyvenu tas akimirkas dar sykį – regėti vaizdai prisiminimais atgyja ir keliauja su manimi. Įamžintose fotografijose svarbu viskas: spalva, nuotaika, virptelėjimas –  tai susilieja į nedalomą visumą. Vienoje nuotraukoje, rodos, jauti atsargų vėjo pūstelėjimą ir, regėdama jau pasiruošusį skrydžiui baltą pienės pūką, suvoki jo lengvumą. Kitoje – išgyveni ne tik ankstyvą snaudžiančio ryto vėsą, bet ir ramybę, kurią gali sudrumsti ne tik neatsargus žingsnis, kvėptelėjimas, bet ir staigiai užklydusi mintis. Dar kitoje nuotraukoje tave užlieja spalva: ir vėl brendi per rugių jūrą, ir nesvarbu, kad už lango pilkšvas vėlyvas ruduo. Kiekvienas žmogus gamtą mato savaip, savaip ją ir priima.

Fotografijos darbų paroda „Pakelk akis į dangų“ tikrai nebus paskutinė. Jau yra minčių, idėjų kitai parodai.

Rasa Kačiušienė, mokytoja ekspertė